Siaudinukai

,,Šiaudinukas” – jaunas žodis senoje lietuvių liaudies meno kalboje. Šiaudinukas – išeivijos lietuvių savojo krašto ilgesio vaisius.
Apie Siaudinukus.
Senovėje žmonės nieko nedarė šiaip sau: daiktas turėjo turėti arba praktinį pritaikymą, arba apeiginę prasmę. Šiaudinukai eglutei iš senų senovės buvo šiaudinio sodo puošmena. O sodas, priskiriamas apeiginiam menui, kaip ir margučiai, verbos, buvo rišamas vestuvių, krikštynų proga, naujas surišamas prieš Kalėdas ir atspindėjo tobulos visatos modelį: viršūnė nukreipta į dausas, o apatinės piramidės smailumas – į požemį. Tarp dangaus ir žemės – žmogaus gyvenimas su džiaugsmais ir vargais, gero linkėjimu, darbais, norais.Sodą puošiantis paukštelis – tarpininkas tarp šio ir kito pasaulio, vėlės ir tuo pačiu metu žmogaus simbolis. Saulė – visokeriopos gyvybės šaltinis, rombas – apsauga, piramidė – tobulybė. Pats rugys, javas per amžius reiškė duoną, sotį, tai yra gyvenimą. Šiaudo geltonumas – praėjusios vasaros saulės atspindys, viltis – juk javas iškentė šaltą žiemą, iškęs ir žmogus. Taigi šiaudinukai turi daug gilesnę, per amžius subrandintą prasmę, nei pati eglutė, atsiradusi lietuvių namuose tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
Tad ir Nauja Karta susiburus smagiai emes ruostis sventems.